Apie inžinierę, dailininkę, „vilko vaiko“ dukterį vienoje

 Kai pirmą kartą kalbėjomės telefonu, Irenės Lucios Kundrot balsas buvo šviesus ir giedras.  Ji pasakojo apie kaimynų katiną, kuris vis ateina aplankyti. Moteris jam davusi truputį pieno ir taip dabar šis kiekvieną dieną apsilanko, nes, matyt, ne tik pienas patiko, bet čia gyvenantys žmonės. Atsiųstoje nuotraukoje ryžas katinas guli prie durų. Taip ir girdžiu jį kniaukiantį ir kaip dailininkė, stebėdama savo aplinką, ja garsiai džiaugiasi.
Irenė jau trisdešimt metų gyvena Vokietijoje.  Gimusi Šilutės centre, kaip pati sako, maišytoje šeimoje: mama kilusi iš Rytprūsių, jos tėvų namuose kalbėta vokiškai, o tėtis – dzūkas, iš Alytaus. Kai Irenei buvo dveji, šeima persikėlė gyventi į Alytų. Moteris save laiko lietuve, europiete.  

I. L. Kundrot mama Helga Mattburger – „vilko vaikas“, gimusi 1934 metais.  Kai ėjo frontas, trisdešimtmetė motina Ana Žemaitienė (originalo, vokiečių, kalba – Ana Szameitat, gimusi Endruteit (1915.09.15-2005 Heilbrone), Irenės senelė, ūkininkė, su penkiais vaikais ir dviem vežimais traukėsi į Vakarus. Ir sena teta kartu, kuri pakeliui numirė. Šeima visus metus praleido bėgdama. Kažkur lageryje susitiko tėvą, Irenės senelį. Tada paskutinįsyk jie matėsi. Jis buvo sužeistas, vėliau grįžo į frontą, o Ana su penkiais vaikais ir šeštu po krūtine pasuko atgal link Lietuvos. Slenkantys frontai juos gainiojo po Rytprūsius, Lenkiją. Trys vaikai pakeliui numirė, sugrįžo tik Ana, Helga ir jos brolis. Namus rado tuščius, kiauru stogu. Ana padėjo belaisviams vaistais, žolelėmis, o jie sutvarkė stogą. Už tai jauna moteris buvo ištremta į Sibirą.

„Gražiame slėnyje“

Helgą priglaudė mokytojų šeima. Irenės motina dirbo pas juos iki paauglystės. Ji buvo labai graži ir prie jos pradėjo priekabiauti šeimininkas. Helga pabėgo. Ji tebuvo baigusi penkias klases vokiškoje mokykloje, kažkiek pasimokė sovietinėje mokykloje lietuvių ir rusų kalba,  paskui klajojimo metai, o kai papuolė pas mokytojus, nebebuvo kada mokytis, reikėjo dirbti.  Po Stalino mirties grįžo iš Sibiro jos motina Ana.

Irenės mama nevadina savęs „vilko vaiku“. Bet ta mokytojų šeima ją išgelbėjo.

Helga buvo sumani mergina. Pirko vištas, išdarinėdavo, padalindama į keturias dalis, ir nuvežusi į Rygą parduodavo. Už gautus pinigus pirkdavo audinių siuvimui ir mielių ir, parvežusi į Lietuvą, keisdavo ar parduodavo – čia to trūko, bet miestietės moterys norėjo puoštis, o mieles graibstyte graibstydavo kaimo gyventojai. Ne, ne pyragams, o naminukei virti.

Vokietijoje Helga dirbo skalbėja, paskui ištekėjo už iš Vengrijos kilusio vokiečio ir su juo persikėlė gyventi į jo gimtinę. Dabar jau Irenės patėvis miręs. Helga išgyveno Vengrijoje apie dešimt metų. Kai grįžo į Lietuvą, jai buvo jau 75-eri. Irenė juokiasi, kad toks neramus jos motinos būdas – ji dabar nuolat kaitalioja, stumdo baldus. Dabar Helgai 86-eri. Ji yra guvi, aiškaus proto, gyvena su kita savo dukterimi Alytuje.

„Kriaušė“

Vėliau Helga ištekėjo, augino vaikus, paskui dirbo štampuotoja gamykloje, po to įsidarbino sklabykloje. Kaip jau minėta, moteris buvo labai graži. Kai jos vyras išėjo tarnauti į armiją, gavo butą. Jau buvo gimusi Irenės sesuo. Helga įsidarbino padavėja. Ji šiuo savo karjeros laikotarpiu labai didžiuojasi iki šiol – nes sugebėdavo suskaičiuoti. Irenė nežino, kiek ilgai motina dirbo restorane, bet spėja, iki jos gimimo. Irenė turi dvi seseris ir brolį.

Helga išvažiavo gyventi į Vokietiją. Jos vyras liko Lietuvoje. Sakė: „Aš Alytuj gimęs, Alytuj mirsiu.“  Šeima iširo, nes neapsisprendė, kurioje šalyje gyventi.

I. L. Kundrot persikėlė 1988 metais į Heilbroną, nuo tada čia ir tebegyvena. Moteris nuo pat mažumės norėjo tapyti. Tėvai negalėjo jos leisti į dailės mokyklą. Kas vaikystėje pasilieka, tai ir persekioja visą gyvenimą. Suaugusi Irenė ištekėjo ir susilaukė dukros. Kai teko išsiskirti su vyru, moteris atkeliavo į Vokietiją, pas mamą. Helga ir jos motina Ana jau buvo seniau čia apsigyvenusios. Po kurio laiko Irenė pradėjo mokytis liaudies mokykloje (vok. Volksschule; joje galima daug kursų lankyti). Mokėsi piešti. Taip išsipildė sena vaikystės svajonė.

„Prieš vėją“

            Irenė pagal profesiją yra gatvių inžinierė. Daug jų jos suplanuota Heilbrone. Dabar Irenę traukia piešimas. Prasidėjus ligoms tai įgijo prasmę. Medžiai įgijo prasmę. Jie yra klausytojai. Jie tave supranta. Jie gyvi, jie turintys savo istoriją. Ir žinantys žmonių istoriją. Juk prie medžio prisiglausti, apkabinti, su juo pakalbėti yra gera.

            Paklausta, kada jautėsi pagaliau atvykusi į Vokietiją, I. L. Kundrot negali to pasakyti. Aišku, darbas, kolegos prisidėjo prie to. Vokiečiai yra uždari žmonės, bendrauja labiau šeimomis. Bet tada, kai atsirado bendraminčių ratas, ji jautėsi atvykusi. Dabar Irenė yra susižadėjusi, tačiau turėjo atidėti savo tuoktuves dar metams dėl koronaviruso.

Aišku, patys gražiausi medžiai yra gamtoje. Dailininkės užduotis yra tik juos perteikti. Ji gražiau negali padaryti, kaip Dievas jau sutvėrė. Irenė tegali pabandyti nutapyti tai, kas jau yra padėta žmogui prieš akis.  Moters nuomone, pats gražiausias vaizdas yra Mackonyse, netoli Obelių, Lazdijų rajone. Ji tą vaizdą vis bando nufotografuoti ir piešia. Dailininkė vis perpieša Obelijos peizažą. Visų pirmą dangus atspindėjo tamsumą: lietaus debesys ir pasirinktos tamsesnės spalvos. Bet tai nepatiko menininkei, todėl ji perpiešė piešinį. Jai svarbu, kad paveikslas atspindėtų ramybę, sklindančią iš gamtos.   

Mackonyse Irenė pastatė vagonėlį, kai paskutinįkart apsilankė, nupjovė pati žolę. Buvo jau iki pažastų. Moteris nemėgsta labai trumpai nuskustos pievutės, bet šįkart jau tikrai reikėjo. Jai gražu, kai flioksai žydi.       

Irenė taip pat tapo portretus. Moteris kartais lankosi parke, kur seniau buvo senosios kapinės. Ten ji atrado daug medžių, kurie ją įkvėpė. Dabar dailininkę įkvepia ten sutinkamų benamių veidai. Jie turi tam tikrų įdomių bruožų.   Aišku, portretus sunku perteikti, bet ji to siekia ir bando. Šiuo metu Irenė mėgsta dekoruoti. Dailininkė praleidžia daug laiko namuose. Ji puošia juos, dekoruoja, rūpinasi rože, kurią pasodino jos mama. Juk ir tai yra kūryba.

Paprašyta papasakoti apie jos mėgstamiausią paveikslą, dailininkė atsiunčia vieną, kuriame pavaizduotas upėje brendantis vaikinas. Tai jos krikštasūnis. Ši akimirka paimta iš atostogų Estijos nacionaliniame parke netoli Talino. Jie vaikštinėjo miške. Moteriai miškas asocijuojasi su taika ir ramybe. Ir iš jos paveikslo sklinda miško ramybė ir vandenyje atsispindi medžiai, gaunantys gyvybės iš jo.  Ir krikštasūnis brenda per tą vandenį.

Gamta yra I. L. Kundrot įkvėpimo šaltinis. Ją traukia žmonės gamtoje. Juos tapydama tarsi primena, kad esame gamtos dalis.

I. L. Kundrot nuo 1990 metų yra Štutgarto lietuvių bendruomenės narė, kurį laiką buvo pirmininko Lotoro Klafso pavaduotoja. Vėliau dėl asmeninių priežasčių atsistatydino. Irenė dainavo ir Juozo Vasiliauskio vadovaujamame „Ridigdo“ ansamblyje, su kuriuo dalyvauta ir Dainų šventėje Vilniuje. Tebedalyvauja bendruomenės veikloje iki šiol, bet senokai Štutgarte besilankė: buvo išvažiavusi į Lietuvą, o paskui pandemija visus namuose uždarė.

Paklausta, ar planuoja į Lietuvą grįžti, I. L. Kundrot atsakė: „O iš kur aš žinau? Vienas Dievulis žino, kaip čia bus. Meilė čia, antra pusė, nepersiplėši. Dukra irgi Berlyne. Šiaip norėčiau. “

Irenė nuvažiuoja keturis-penkis kartus per metus į Lietuvą – vasarą kokius tris, dar rudenį, per mamytės gimtadienį.

Gerda Tėvelytė

2020-06-25