Dvi Danutės

Danutę  jaunesniąją pirmąkart sutikau prieš aštuonerius metus Liudvigshafeno prie Reino mieste, pirkdama maistą. Itin tamsių akių moteris – prekybos centro „Penny“ pardavėja. Dėmesį patraukė pavardė Čepas. Užkalbinau. Pasirodo, lietuvė. Na gerai, pusiau. Danutė Maria de Oliveira Silickas Čepas.

Po to teko laimė pažinti ir Danutės tetą. 2013 metais ji buvo atvykusi iš Jungtinių Amerikos Valstijų aplankyti dukterėčios, paskui jos abi skrido į Lietuvą.

Trys Danutės. Pirma iš kairės – Danutė Silickaitė-Kirklienė, gyvenanti Lietuvoje, viduryje – JAV gyvenanti jos pusseserė Danutė ir šalia – Danutė jaunesnioji. 2013 m.

Jeigu tėvas nebūtų išvažiavęs į Braziliją, šeima būtų atsidūrusi Sibire. Tuo neabejoju. Emigracija – mūsų laimė,“ – tvirtino tarpukario Lietuvos karininko Jono Silicko duktė 96-erių metų Danutė Silickaitė-Jones. Jos Tėvynė – Lietuva.

 Jonas Silickas, Vinco Silicko ir Antaninos Lopetaitės sūnus, gimęs 1896 metais Steigviliuose (Linkuvos valsčiuje, Pakruojo raj.), – kovų už Lietuvos nepriklausomybę dalyvis, buvęs Joniškėlio apskrities apsaugos štabo įgaliotinis, vėliau Lietuvos kariuomenės 9 pėstininkų pulko karo valdininkas.  

J.Silickas 1921 metais vienoje Kauno bažnyčių susituokė su kaimyne Julija Bičkūnaite (Emilijos Poželaitės ir Ignato Bičkūno dukterimi, gimusia 1898 metais Steigviliuose). Jiedu, gyvendami Vilkaviškyje, susilaukė dviejų vaikų – Jono (1921) ir Danutės (1924).

Duktė, tuo metu buvusi visai mažutė,  tiksliai nežino, kas tada atsitiko, bet tėvas apie 1926-uosius turėjo pasitraukti iš Lietuvos kariuomenės.  J.Silickas buvo baigęs žemės ūkio mokyklą, mokėjo lenkiškai, jo žmona Julija – mokytoja, mokėjo vokiškai  ir rusiškai.  Bet jiems, pakankamai išsilavinusiems ir diplomuotiems, darbo tarpukario Lietuvoje neatsirado. Kelio atgal į Lietuvos kariuomenę taip pat nebuvo, nors išlikę dokumentai rodo, kad oficialiai buvo atsisveikinta tvarkingai, be jokių priekaištų.

Po visą „smetoninę“ Lietuvą važinėję ir į darbus užsienyje verbavę agentai sugundė J. Silicką laimės ieškoti Brazilijoje.  Palikęs žmoną su dviem mažamečiais vaikais jos brolio Juozo Bičkūno namuose Palangoje, 1927 metais buvęs karininkas iškeliavo – išplaukė laivu į Santus uostą. Po poros metų, 1929-aisiais, iš paskos, per Vokietiją, į Braziliją, San Paulą, atsekė ir šeima.                                                            

Ką tik iš laivo svetimoje žemėje. Kairėje – Julija Bičkūnaitė-Silickienė su vaikais Danute ir Jonu.

Atvykęs į svečią šalį, J. Silickas iš pradžių dirbo įvairiausius darbus. Kai prasidėjo ekonominė krizė, jis išvyko ieškoti pagalbos į JAV, kur gyveno trys jo žmonos Julijos broliai ir pusbrolis, garsus JAV imtynininkas, Karolis Požela (Karl Pojello). Lietuvis Amerikoje išgyveno pusantrų metų.    

Paskui J.Silickas grįžo atgal į San Paulą. Deja, čia jis susirgo veido neuralgija. Kęsdamas didžiulius skausmus, lietuvis  nebegalėjo dirbti. Septynerius metus buvęs karininkas prižiūrėjo vaikus, rūpinosi namais, o dirbti teko žmonai – Julija, puikiai mokėjusi vokiškai, dirbo turtingų vokiečių šeimose vaikų guvernante. Bet šeima labai skurdo.

Galiausiai vienas brazilų gydytojas sugebėjo numarinti lietuvį kankinusį veido nervą. J.Silickas pradėjo dirbti didelėje alaus gamykloje. Jau buvo pradėjęs dirbti ir sūnus Jonas, ir 16-metė duktė Danutė, baigusi vokišką vienuolių medicinos seselių mokyklą bei privačiame prestižiniame amerikiečių koledže įgijusi sekretorės profesiją, puikiai mokėjusi anglų ir portugalų kalbas, kiek pramokusi prancūzų (tuo metu ji uždirbo daugiau, nei jos tėvas). Materialiai šeimos gyvenimas pagerėjo.

Jonas Silickas prie pašarvoto tėvo, buvusio Lietuvos karininko Jono Silicko karsto. 1995 m.

Jonas jaunesnysis, tuo metu tapęs vienos statybų firmos bendrasavininkiu ir sutaupęs pakankamai pinigų, nupirko žemės Parana žemėje (Brazilijos teritorija suskirstyta Žemėmis), o kavos plantaciją kūrė Jonas Silickas vyresnysis. Ten tuo metu buvo džiunglės, pavojinga. Toli nuo miestų, nuo medicininės pagalbos. Pradžia buvo labai sunki. Per dešimt metų tėvas pastatė kelis namus, pasodino kavamedžius. Trūko žinių, patirties… Kavamedžiai vaisius veda tik kas treji metai. Pagaliau jie pražydo. Deja, užėjo šalna ir pakando visus žiedlapius, sunaikino būsimą derlių. Po trejų metų pasikartojo tas pats. Nebuvo lemta. Teko plantaciją parduoti ir grįžti atgal į San Paulą.

 Savo visą gyvenimą J.Silickas yra aprašęs – ir gyvenimą Lietuvoje, kovas už nepriklausomybę, ir laimės svetur paieškas.  Rankraštis liko pas dukterį Danutę. Ji norėtų išversti jį į portugalų, anglų kalbas.

Buvusio Lietuvos karininko Jono Silicko laidotuvės. 1995 m.

Jonas jaunesnysis, lankydamasis vienoje brazilų šeimoje, susipažino su seserimis Silene ir Cybelle. Jam iš pradžių labiau patiko Cybellė, bet ši į jį nė skersa nežiūrėjo.  Likimas lėmė Jonui atkreipti dėmesį į Silenę. Jiedu susituokė, iš jų ryšio gimė šeši vaikai (viena jų – Danutė jaunesnioji), du vaikaičiai.  Kartu Jonas ir Silenė išgyveno apie 60 metų. Silenė visą gyvenimą buvo įsimylėjusi savo vyrą. Jonas Silickas mirė 2011 metais, jo žmona dar gyva.    

Jonas ir Silenė Silickai švenčia auksines vestuves.

Brazilijoje, netoli San Paulo esančiame Sao Jose dos Campos mieste, tebestovi šeimos namas, bet jis labai didelis, todėl jame gyvenantis Danutės brolis Juozas Vytautas nori parduoti ir nusipirkti mažesnį.

Jono ir Julijos duktė Danutė Silickaitė-Jones, sulaukusi 21-erių, ištekėjo už amerikiečio. Pamečiui gimė trys vaikai. 1951 metais dėl darbo reikalų vyras turėjo grįžti į JAV, kartu ir Danutė su vaikais. Skaudančia širdimi lietuvaitė iškeliavo iš antrąja gimtine tapusios Brazilijos. Šeima Amerikoje gyveno taip sunkiai, jog Danutė grįžti aplankyti savo tėvus tegalėjo tik po dešimties metų.

Moteris savo santuoką vadina nesėkminga, tad sulaukusi, kol vaikai tapo savarankiški ir paliko namus, po 29-erių bendro gyvenimo metų išsiskyrė su vyru. Ir tuoj pat grįžo į į išsiilgtąją Braziliją. Būdama 51-erių, Danutė atskleidė naują gyvenimo puslapį. Ji gyveno vėl su tėvais, juos karšino, kiek reikėjo (Julija Silickienė mirė 1984 metais., sulaukusi 86-erių, senasis Jonas Silickas – 1995-aisiais, būdamas 99 metų).

D. Silickaitė-Jones Brazilijoje dirbo anglų kalbos mokytoja.  Ji pagaliau buvo laisva. Niekada negyvenusi viena, moteris mėgavosi ta laisve. Mėgstanti bendrauti Danutė vieniša nesijautė, nes turėjo daug draugių, čia pat gyveno brolis, jo vaikai. O vyrų jai nebereikėjo.

Jono ir Silenės Silickų auksinės vestuvės.

Tačiau atėjo diena, kai D. Silickaitei-Jones vėl teko grįžti į JAV. Sveikata ėmė šlubuoti, ir pati automobilio nevairuojanti moteris pajuto, kad dideliame mieste jai vienai gyventi – jau per sunku.  Penkiolika metų pasimėgavusi gyvenimu Brazilijoje, lietuvė dabar gyvena pas dukrą Juliją Teksaso valstijoje,  Denison mieste. Netoliese įsikūręs vyriausiasis sūnus Paulas (buvęs pilotas, dabar jau pensininkas – jo tarnybos vienoje JAV avialinijų dėka Danutė gali po visą pasaulį skraidyti nemokamai). Tik mylimiausias vaikas, pagrandukas Jonas, įsikūrės kitame JAV gale, Šiaurės Karolinoje.

 „Aš esu labai laiminga. Man niekas nerūpi, galiu džiaugtis gyvenimu. Dievas davė dar sveikatos šiek tiek. Dabar ramu, galiu dar aplankyti gimines, Lietuvą,“ – paklausta, ar yra laiminga senatvėje, atsakė D.Silickaitė-Jones.

96-erių sulaukusi moteris taip ir neperprato ilgaamžiškumo paslapties. Vaikystėje Danutė buvusi „ištižusi“, silpna. Ir vėliau niekada negalėjo pasigirti sveikata, o dar ta jaunystė kvailystė – vis nepavalgiusi laiku, vis įsimylėjusi, nemieganti, dūsaujanti. Ir taip sunkiai gyveno, tiek vargo – rodės, jau va, va, pagaliau praturtės, bet ne, nebuvo lemta.

D. Silickaitė-Jones gimtinę aplankė triskart, paskutinįkart – 2013 metais. Nors ji beveik nesidomi dabartiniu Lietuvos gyvenimu, bet traukia atmintyje išlikusios vietos – Palanga, Birutės kalnas, Gintaro rūmai. Deja, daugiau turbūt nebeteks pamatyti Tėvynės – jėgos nebe tos. Nebegali vaikščioti, greitai pavargsta. Dabar visi lanko senolę. Bet galva išlikusi šviesa, tik po griuvimo prieš keletą metų kartais kažką vi pamiršta.

Lietuvos kariuomenės karininko vaikaitė Danutė Maria de Oliveira Silickas Čepas gimė Brazilijoje. Vaikystė prabėgo San Paule, lietuvių kolonijoje. Augo lietuviškoje aplinkoje, lankė lietuvišką bažnyčią, šoko lietuviškų tautinių šokių kolektyve, buvo skautė. Nors ir brazilė motina buvo išmokusi lietuviškai, bet gimtoji Danutės kalba – portugalų. 

Danutė Maria de Oliveira Silickas Čepas prie Vasario 16-osios gimnazijos Hiutenfelde.

Buvo tradicija per didžiąsias bažnytines šventes į bažnyčią eiti apsirengus tautiniais drabužiais. San Paulo Šv.Juozapo bažnyčioje Šv. Mišias lietuviškai laikydavo lietuvis kunigas. Daug metų lietuvių parapijos vikaru išdirbo kunigas Antanas Saulaitis („Tas kunigėlis – labai geras tipelis. Šventas tipelis,“ – savo stiliumi, juokdamasi apibūdino Danutė, šį žodį perėmusi iš savo buvusio, kiek hipiuoti mėgusio vyro).

 Moteris prisimena, kad namuose buvo švenčiamos lietuviškos Kalėdos, Velykos – su margučiais, kūčiukais, plotkele, silke, raugintais kopūstais ir agurkais (senelis Jonas raugdavo agurkus – tokių skanių Danutė daugiau niekur nevalgiusi).  Prisiminė moteris ir lietuvišką vaikystės duoną: „Buvo juoda ir kažkas saldaus viduje… Nežinau, kas…“

Grįžus iš bažnyčios, namuose laukdavo šventinis stalas. Per Velykas mama išvirdavo košės, papjaustydavo kumpio, agurkų. Ateidavo kitų lietuvių, daužydavo kiaušinius. Tėvas, parsinešęs iš bažnyčios švęsto vandens, pašventindavo namų kertes. Tada visi sėsdavo prie stalo.

Koldūnus, kugelį, cepelinus gaminti Danutė išmoko iš savo mamos,  brazilės Silenės, kuri, savo ruožtu, tai perėmė iš savo anytos Julijos. Lietuvė močiutė išmokė Danutę nerti vašeliu. Moteris jaunystėje mokėjo austi ir tautines juostas: „Dvi juostas padariau per savo gyvenimą. Man buvo labai gražu.“

Danutė labai mėgsta baletą. Šešerius metus –  nuo 9 iki 15 metų – mokėsi klasikinio baleto San Paulo municipalinėje mokykloje. „Mėgstu šokti, nesvarbu, ką,“ – paslaptį atskleidė Danutė Maria de Oliveira Silickas Čepas, Brazilijoje šokusi lietuvių šokių ansamblyje „Nemunas“.

1979 metais 17-etė Danutė atvažiavo į Anglijoje vykusį Pasaulio lietuvių jaunimo kongresą. Tuo pačiu pakeliavo po Europą. Apsilankė ir Franfurte prie Maino. Kunigas Antanas Saulaitis pasiūlė pasilikti mokytis lietuvių kalbos netoliese, Hiutenfelde, esančioje Vasario 16-osios gimnazijoje. Taip Danutė tapo gimnazijos laisva klausytoja. Čia ji sutiko savo būsimą vyrą Petrą, irgi pusiau lietuvį (tėvas – lietuvis, motina – vokietė). Gimė sūnus Aleksandras. Taip Danutė Vokietijoje ir liko.

Vasario 16-osios gimnazijos Hiutenfelde moksleivės.

Nors Brazilijoje buvo pradėjusi studijuoti inžineriją, mokanti portugalų, anglų, vokiečių ir lietuvių kalbas, Danutė dirba jau virš 30 metų pardavėja-kasininke. Kodėl nesiekusi mokslų, karjeros Vokietijoje? Tiesiog taip išėjo.

Santuoka iširo, vos 20-metį peržengęs sūnus Aleksandras, motinos Aleksu vadinamas, pasitraukė iš gyvenimo. Jiedu buvę labai artimi.  Sunkiai išgyveno jo mirtį Danutė. „Kai išėjo sūnus, viduje viskas mirė, – prisimena skaudžią netektį patyrusi moteris. – Bet dabar jau atgimsta. Vėl noriu bendrauti.“        

Vokietijoje Danutė nėra visiškai viena: Kaselyje gyvena sesuo Cynthia Silickas-Hahn. Juodvi vis susitinka. Karts nuo karto Danutė aplanko gimtąją Braziliją. Nuskrenda kartais moteris ir į Lietuvą.  

Vilniuje gyvena pusseserė Laima Skrebutėnaitė–Zurbienė, a.a. rašytojo Algimanto Zurbos žmona. Jos motina Marytė Silickaitė-Skrebutėnienė (1906-1954) ir Danutės tėvas Jonas Silickas – brolis ir sesuo. JAV su niekuo nebendravusi lietuviškai, pradėjusi susirašinėti su pussesere, skaitydama A.Zurbos knygas, Danutė vėl prisiminė lietuvių kalbą. Kiekvienąkart apsilankiusi Lietuvoje, būtinai susitinka su giminaite – kalboms nėra galo.

Vokietijos lietuvių bendruomenei priklausanti pilis Hiutenfelde prieš gaisrą. Tuo metu joje buvo ir berniukų bendrabutis.

Daug giminių gyvena Pakruojo, Panevėžio krašte. Anapilin iškeliavo pusbrolis Juozas Bičkūnas (1917-2013), kurį Danutė matė vienąkart. Kažkada su vaikystės drauge Beatriče Bacevičiūte, dabar gyvenančia Osthofen (Reino krašto-Pfalco žemė, Vokietija), būdamos Lietuvoje, apsilankė ir Panevėžyje. J.Bičkūnas, tada buvęs jau 94-erių,  sutiko atvykėles su duona ir druska. 

Palangoje, Basanavičiaus gatvėje, tos trobos, kurios viename gale porą metų prieš paliekant Lietuvą gyveno D. Silickaitė-Jones su mama ir vyresniu broliuku, vietoje dabar svečius traukia kavinės „Pajūrio žibintas“ ir „Aido švyturiai“. Kažkada ten stovėjusi troba priklausiusi Danutės mamos broliui Juozui Bičkūnui (1887-1975). D. Silickaitė-Jones prisimena praėjusio amžiaus 3-io dešimtmečio pabaigoje ten stovėjusias vilas „Meilutė“ ir „Banga“. 

 1930 m. įkurtas alaus restoranas „Meilutė“ – vienas pirmųjų Lietuvos pajūryje. Sovietų valdžia visą ten buvusį nekilnojamą J. Balčiūno turtą nacionalizavo.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1995 m. pastatai grąžinti paveldėtojams. Nežinia, kaip sklandžiai vyko senojo J. Bičkūno turto dalybos trims vaikams su šešiais vaikaičiais, tačiau dabar „Meilutės“ vietoje (perpus paveldėjus broliui  Rimui ir seseriai Violetai) veikiančią kavinę „Aido švyturiai“ valdo J.Bičkūno vaikaitės, diplomuotos lituanistės, Violetos Jurkštienės (vyras – humanitarinių mokslų daktaras Jonas Jurkštas (1929-2007); jo vardu pavadinta viena Vilniaus miesto gatvė) sūnus Aidas.  

 Vilos „Banga“ vietoje veikianti kavinė „Pajūrio žibintas“ priklauso senojo J.Bičkūno vaikaičiui Augenijui Povilaičiui.        

Kai abi Danutės lankėsi Palangoje, norėjo susitikti su giminaičiu A.Povilaičiu. Deja, jo nebuvo. Užtat susitiko ir pasikalbėjo su Danutės jaunesniosios pussesere, A.Jurkšto močiute Violeta.

 Išeivės labai nori bendrauti su likusiomis Lietuvoje giminėmis. 

Danutė Maria de Oliveira Silickas Čepas svajojo nors porą metų pagyventi Lietuvoje – norėjo labiau pažinti savo tėvo gimtinę. O gal ir pasilikti čia visam.  „Lietuvoje buvau mažai, tik porą kartų, bet ten viskas artima, sava“, – prisimena lietuviško kraujo turinti Vokietijos brazilė. 

Danutė jaunesnioji, 2020 m.

 Nors Tėvyne laiko Braziliją, bet traukia Lietuva: ten šaknys. Tiesa, Lietuvą įsivaizdavo truputį kitaip. Manė, tėvo gimtinę ras senoviškesnę, žymiai skurdesnę  – tokią, kokią pažino iš senelių pasakojimų vaikystėje.  Tokios modernios tikrai nesitikėjo pamatyti. Danutė nustebo važiuodama greitkeliu iš Kauno į Palangą – tokios geros nebuvo mačiusi gimtojoje Brazilijoje. Rodės, kad yra kokioj Švedijoje ar Suomijoje. Ir Klaipėda labai moderni. Pirmąkart apsilankiusi su drauge Beatriče Bacevičiūte, apsistojo „Klaipėdos“ viešbutyje. Atskridusi į Lietuvą, Danutė visada išsinuomoja automobilį ir juo keliauja. Aplanko gimines pajūryje, nuvažiuoja į Panevėžį, Pasvalį – iš ten kilę abu seneliai. Turi ką veikti ir Vilniuje.       

Mokanti keletą kalbų, mėgstanti bendrauti Danutė, planavo, jei apsigyventų Lietuvoje, tapti gide ir padėti užsienio turistams pažinti Lietuvą. Bet pirmiau, žinoma, tektų ją pažinti pačiai, pagilinti savo lietuvių kalbos žinias.

Bet toms svajonėms turbūt nelemta išsipildyti. Persikelti gyventi į Lietuvą, Danutės nuomone, būtų didelė rizika. Dėl darbo. Bet kai išeis į pensiją, gal. Nors… Neseniai persikėlė į naują butą Liudvigshafene, ir tai kiek streso, rūpesčių. Į Lietuvą persikelti būtų dar daugiau. Per daug… Dabar Danutė  yra susižadėjusi su Vokietijos olandu Eddy Kerbof, gyvena kartu.

Angelė Digaitytė

D. M. de Oliveira Silickas Čepas asmeninio archyvo nuotraukos.

2020-06-28